II skyrius

               Idealios eigos  ketvirtajame judėjimo laipsnyje

      Įvadas

   Ir šiame skyriuje bus kalbama apie pačius svarbiausius, pagrindinius aspektus, kitaip galima paskęsti įvairovės jūroje. Tad bus nagrinėjama  be „priemaišų“ ir esamų jungčių į kitas sritis (tų sričių analizės), kurios nesusijusios tiesiogiai su šiame skyriuje dėstomu aspektu. Nagrinėjamas šiame skyriuje aspektas yra tik didesnės čia pateikiamos sistemos sudedamoji dalis.

   Apskritai šio konkretaus pateikiamo teksto (ir šio skyriaus) moto yra viską įmanomai supaprastinti, nes kitaip vienu metu atsiranda per daug informacijos, kurią sunku iš karto įvairiausiais aspektais paaiškinti, nes  joje dauguma sąvokų, teiginių turi savas prasmes, o ir jų sąveikos turi daug savitų bruožų.

   Pasikartosiu, kad kol kas bus paliesta tik abstrakti ideali vien ketvirtojo judėjimo laipsnio eiga viename vyksme. Ir tai tik vien ekonominiame pjūvyje, vien žmonių bendruomeninių santykių lygmenyje, neliečiant kitų lygių bendruomeniškumų etc.                                                   

   Realistiškesnės išraiškos ar sisteminiai aspektai eis vėliau kituose skyriuose ar kituose galimuose leidiniuose.

                          1. Bendruomeninių santykių idealumo aspektai

                                 (Raida charakteringoje  atkarpoje)

   Pasikartojant trumpai šiame skyriuje aptariamas tik bendruomenės ar minėtos skaičiuotės ketvirto judėjimo laipsnio vienas paskutinysis lygmuo. Be trečio judėjimo laipsnio – žmogaus, be antro judėjimo laipsnio – organinio junginio, be pirmo judėjimo laipsnio – atomo. Lieka tarpusavio santykiai, tai yra emocijos, jausmai etc., kurie sieja trečią judėjimo laipsnį (duotu atveju aptariamas konkretus pasirinkimas –  žmonės) į visumą, tuo pačiu į  ketvirtąjį judėjimo laipsnį, tuo pačiu per  bendruomenę* į tą apsibrėžiamą dalį –  bendruomeninius   santykius.
  *Nors vietomis visa tai bus retkarčiais vaizdumo dėlei pavaizduota ir su trečiu judėjimo laipsniu ir pan.

   Ideali eiga yra sąlygota ir grynumo sąvokos, kai sistema kinta vien savo lygmens savybių dėka (ir savyje, t. y. savo lygmens apibrėžtyje) ir trečiame kitimo būde (3KB).

   Ideali bendruomeninių santykių (ketvirtojo JL) eiga pirminiam susipažinimui būtų natūralus vidinis vystymasis optimaliausiu greičiu, t. y. be trikdžių* ar įtakų  į kitus judėjimo laipsnius ar iš jų.
   Kai kuria prasme tai gali vadintis ir optimalaus sprendimo paieška, eiga su JL evoliucijos požymiais ar tiesiog trečio kitimo būdo anatomija, priklausomai nuo to, kas yra atskaitos taškas ir kokie konkretūs tikslai siekiami.          

 
*Trikdžiai čia nelaikinių momentų  perkėlimas iš vienos sistemos į kitą etc.

   Šis modeliavimas galimas tik abstrakčiam lygmeny dar ir dėl minėto negalimumo būti realybėje tik vienam atskiram judėjimo laipsniui be sąveikų (ne sistemoje) su kitais judėjimo laipsniais.

   Vidinė ir abstrakti eiga yra idealios eigos sąvokos aspektai, kiti aspektai bus pateikti kiek vėliau ir kituose skyriuose. O visuma aiškės iš visų likusių skyrių teikiamų  detalizacijų gausėjimo.

   Iš kitos pusės pats „idealumas“ pasireiškia dar ir būtinybe to ar kito sprendimo, kad gautųsi duotu atveju (šio skyriaus prasmėje) trečias kitimo būdas.

    Kol kas apsiribojama tik tendencija, kad siekis yra trečias kitimo būdas. Kituose skyriuose bus paliestos ir fundamentalesnės idealios eigos sprendimo detalės (kas vyksta pačiame ketvirtame judėjimo laipsnyje, t.y. bendruomenėje ir jos „fizikoje“, kuri nėra gryna, vien Niutoninė  fizika ir pan.).

                                      2. Idealumo aspektai trečiajame kitimo būde

    Kitimo būduose idealumo, kaip tęstinumo ar evoliucijos, galinė riba ir yra tas trečias kitimo būdas. Vaizdžiai tai yra tas lazdos galas, kuris yra susiformavęs vėliausiai ir nešantis informacinį, tęstinumo etc. krūvius.

   Analizuojant tik vieną ketvirtą judėjimo laipsnį atskirose situacijose, negalima kitokia eigos dėlionė, nei tik trečiu kitimo būdu, nes kiti kitimo būdai reikštų įtaką kitiems judėjimo laipsniams, kuriems  tokia išlyga šioje abstrakcijoje nėra suteikiama. Tokiu (išlygos) atveju atskiros, grynos, idealios eigos prasmė išnyktų arba tiesiog būtų kalbama apie kažkokį sisteminį sprendinį ar daiktą.

  Tai dar vienas idealios eigos sąvokos aspektas.

 
Tai ir
  labai fundamentalu, ir svarbu! Todėl, kad tai tik vienintelis galimas sprendinys tokioje situacijoje. Jį galima laikyti ir idealiu, ir etaloniniu, ir optimaliu, ir grynu ir t. t. Jis virsta ir vėliau pateikiamu varomuoju motyvu (Mistros vektoriumi ar kitais vektoriais).

 
 
Vieno atskiro laipsnio analizė savo rėmuose duoda atsakymus, kaip   laipsnių visumos gali elgtis ateityje, ar tiesiog yra galimybė modeliuoti ateities ar optimalius sprendimus su ganėtinai didele tikimybe, kad tai bus racionalūs prendimai.
                                                                                                                                                                    (1)    

  Kiek toliau paliestas konkretesnis vyksmas sudaro ryškesnes sąlygas aiškesnio bendro vaizdo susidarymui. Jis nuteiks sudėtingėjančių gamtos sistemų savaveiksmiškos raidos mechanizmo būtinybei. O ne kažkokiems išoriniams veiksniams, kurie galėtų, norėtų tai apspręsti (ta prasme, kad nėra gamtoje kažkokio antstato, kažkokio mažo procesoriaus, primontuoto prie kiekvieno subjekto, ir kuris atlieka sprendimų parinkimo funkciją).

  Savo  ruožtu tai  parodo ir begalinį sudėtingėjimo procesą, kurio net labai artimos pozicijos (žmogaus kasdienybėje priimamiems sprendimams) yra neįtikėtinai sudėtingos, miniatiūrinės ir jau nebesuvaldomos (neaprašomos) įprastinės kiekybinės fizikos metodais. Tai teiginiai iš kiek vėliau teikiamos etaloninio vyksmo terpės. 

  Dar keletas kiek priešlaikinių tokių aspektų.

   Bendruomeniniuose santykiuose, t. y. emocijose trečias kitimo būdas įstabiai paprastai ir neišvengiamoje eigoje išspręstas Gamtoje. Kad būtų tik šis pasirinkimas, tėra tik vienas sprendimas. Emocijos, jausmai susideda ir iš emocinių savybių materialioms vertybėms, prie to šliejasi  moralinės, intelektinės ir panašios savybės (čia emocijos, jų dedamosios daugiau sietinos bendruomenės jungiamajame aspekte). Bent vieną šių emocijų paėmus ir perkėlus į kitą, naują sistemą, norimoj situacijoj reikštų, kad tai daroma jau ne trečiu kitimo būdu, bet antru ar pirmu.
   Šis aspektas irgi leidžia  įvardinti  idealia siekiamą  parodyti  eigą.

   Čia yra viena išskirtinė emocinė savybė: tai emocija savo laiko  nuosavybei. Ir ji įstabi ne todėl, kad žmoguje apskritai yra, bet todėl, kad ji pastoviai yra visa. Ta prasme, kad laikas pastoviai eina visas žmogui, tik jo efektyvaus panaudojimo galimybės nebūtinai būna išnaudojamos pilnutinai.

    Reiškia, pirminiam būsenos kitimo taške  emocijos laikui galimybių sunaudojama tiek, kiek sunaudojama. Bet yra dar  vienintelis galimas rezervas, kuris neišsiima iš senos sistemos, bet įsistato į naują sistemą (emocijos į kažkokį materialų daiktą taip lengvai nepakreipsi, reiktų didinti, mažinti materialių dalykų kiekius nuosavybėje  etc., kas savaime reikštų ir pirmą ar antrą kitimo būdą*, ir tuo pačiu kišimąsi į kitus JL).

    Toks laiko mechanizmo veikimas labai gerai matomas tame etaloniniame vyksme, kuris modeliuojasi ekonominiame aspekte.

   *Tiesiog tai (vyksmas pirmu ir antru kitimo būdu) paprasčiausiai reikštų, kad procesas vyksta iškart keliuose judėjimo laipsniuose. Nes priežastys rastis vienoms ar kitoms emocijoms, pavyzdžiui, į materialias vertybes, yra kituose judėjimo laipsniuose. Tai nejudamas turtas etc. Kad pasikeistų emocija, reikia keisti ir priežastį. Tai reiškia kažkaip keisti ir kitus judėjimo laipsnius, jų savastį ir tuo pačiu tai pernešinėti iš  vienos pirminės būsenos į kitą –  antrinę. O ideali eiga (būsenų raidoje) visgi čia suprantama/įprasminta ir modeliuojama tik viename konkrečiame judėjimo laipsnyje, t. y. žmonių bendruomeniniuose santykiuose.

     Nors tai  dar vienaip ar kitaip aiškinsis ir kituose skyriuose.
   Arba:

    Nuosavybės emocijos kažkokiam darbo įrankiui ar priemonei pakeitimas gali reikšti, kad, pavyzdžiui, pakeitus kažkokio turto priklausomybę iš bendros nuosavybės į privačią, reikštų ir aibę nuosavybės emocijų pokyčių. Savo ruožtu tas nuosavybės būdo pakeitimas reikštų, kad kažkas išimama iš  vienos ekonominės sistemos ir dedama į kitą ar tiesiog vyksmas  tarp tų dviejų taškų vyksta antru kitimo būdu ir pan.

   Nors gali pasirodyti  ir kiek paradoksaliai, bet ta idealioji eiga realiame, t. y. sisteminiame lygyje irgi gali labai radikaliais būdais įtakoti kitus JL etc., kas  aiškiau matytųsi dar padidintame lygmenyje (tik tai vyktų trečio kitimo būdo rėmuose).  

   Jei bendruomenės pokyčiai gali vystytis įvairiais minėtais būdais    (sąlygos vystymuisi bus pateiktos vėliau; bendruomenės ląstelėje žmoguje yra protas, kuris ir įveda daug papildomų veiksnių ar judėjimo laisvės kampų, taip pat ir laipsnių sąveikose), tai kitimai žmoguje gamtos apibrėžti gan vienareikšmiškai (ši argumentacija irgi gan aiški – nėra tiesioginėje ląstelėje tokio proto, kaip žmoguje).
  Iš kitos pusės ir į žmogų galima pažiūrėti kaip į gana sudėtingą mechaninę (organinę) sistemą, kurioje Gamta taiko per n metų evoliucijos išgrynintus ir ištobulintus dėsningumus. Duotu atveju turima galvoje tiek palikuonių kontekstas, tiek trečias kitimo būdas.

  Taigi grįžtama į konkretų  vyksmą.       

                                        3. Etaloninis vyksmas

   Etaloninis vyksmas reikšis, kai mažiau efektyvi sistema pereina į efektyvesnės sistemos dimensiją.
   Tas idealus etaloninis vyksmas galėtų būti ir visai abstraktus. Tai gali būti savaveiksmė ir savarankiška mažiau efektyvi ekonominė sistema ir efektyvesnė ekonominė sistema (kaip du momentiniai laiko atkarpos kraštiniai taškai).  Tik raiškaus pavyzdžio lygmeniui tai turėtų būti įmanomai skirtingesnės vidinės sąrangos sistemos, nes tai duotų daug ryškesnį vaizdą, bent jau pirminiam įsisavinimui tokių eigų logikai.     
  Tad čia tokios sistemos tik iš realybės  ir pasirinktos. Tos pasirinktosios – sovietinė ir rinkos – ekonomikos labai gerai atitinka raiškaus skirtingumo kriterijus. 

   Idealumas, etaloniškumas čia pasireiškia ir laiko atkarpos parinkimu. Čia parinkti tokie pirminis ir galinis atskaitų taškai, kurie yra pakankamai gerai žinomi savo funkcionalumu ir ilgalaikiu savarankiškumu savo situacijose. Būtent tokiuose aiškiuose taškuose ir reikia įdėti tą privalomąjį trečią kitimo būdą.  Tai  Gamtoje yra įstabiai ir gan neišvengiamai sumodeliuota. 

  Tai yra bendruomeninių santykių (tik ketvirtojo) judėjimo laipsnio atskiros pozicijos tik ekonominėje plotmėje analizė. Ir  tik jos (eko-nomikos) konkrečių ir apibrėžtų dviejų taškų ribose.

Šios principinės, idealios, optimalios išraiškos išklotinė.

  Etaloniškumas čia pasireiškia abiejų sistemų savarankiškumo ir savaveiksmiškumo lygmeniu, kuris yra/buvo neginčijamai akivaizdus. Pavyzdžiui, čia liečiama pirma būsena – sovietinė ekonominė sistema – egzistavo daugiau kaip 50 metų. Sovietinės ir rinkos ekonomikų vidinė sąranga irgi iš principo skyrėsi: viena turėjo daug planinės ekonomikos bruožų, kita ir dabar yra rinkos ekonomika. Elementarių uždavinių kategorijoje dabar reikia tarp dviejų žinomų taškų nubrėžti trumpiausią atstumą. Čia kita būsena ar taškas yra rinkos ekonomika, kuri yra seniai ir plačiai paplitusi. Iš vienos pusės akivaizdus, radikalus pokytis per paskutinius  keliolika metų, pasirinktas sprendimo (kitimo) būdas (ardėsi sena sistema ir kūrėsi nauja) ir rezultatas. Iš kitos pusės bus ganėtinai aiškios ir kito sprendimo būdo nuostatos.

   Sandara trimis vis detalesniais ir vis siauresniais  lygiais:

   Pirmas lygmuo.    

 

  Modeliuojama tik per paskutinįjį (ketvirtąjį) judėjimo laipsnį – bendruomeninius santykius – tai yra, per emocijas, jausmus (ir tik ekonominėje plotmėje). Pats žmogus, kaip minėta ankstesniame skyriuje, yra trečias judėjimo laipsnis ir t. t. Statymo (vystymosi) būdai galimi tik iš šių (emocinių) dalelių dėliojimo, nes be jų šioje abstrakcijoje daugiau nieko nėra.

.................................

............................... 

    Čia sąmoningai išimta etaloninio pavyzdžio eigos pilna techninė išklotinė. Kodėl pasirinktas šis sprendimas, paaiškės vėliau. Nors  išklotinė pildo visus idealumo aspektus, jų sąlygas, minėtas tiek anksčiau, tiek atsirasiančias vėliau.

 

                              4. Apibendrinimai (vietiniai)

   Čia minėto idealaus ekonominio pavyzdžio atitikmuo būtų idealių dujų   terpės savybių analizė termodinamikoje ir, ko gero, su analogišku dėsningumų formulavimu, tik dar svarbesnėse strategiškai ar platesnių galimybių dimensijose.

   Etaloninėje eigoje kitimas galimas minėtu lengviausiu, paprasčiausiu vieninteliu būdu. Realybėje viskas žymiai sudėtingiau, veikia daug sisteminių ryšių, t. y. vienu metu santykiauja ne vienas judėjimo laipsnis (jų vienetų grupės) ir galimi visi pasirinkimai*.
  *apie tai bus kituose skyriuose.

    Realiame vyksme, gyvenime ne tik kad nesvarstomas optimalus  variantas, bet nesvarstomi net visi galimi variantai (visi galimi variantai šiaip irgi yra labai fundamentalus aspektas, kurio svarbą pilnai iki galo įvertinti nėra  paprasta).

     Kiek ideali eiga ir neideali (sąryšyje su kitais judėjimo laipsniais) eiga sutampa, nesutampa, negali sutapti ir t.t., bus daugiau aptarta kituose skyriuose, nors gal ir ne visai tiesiogiai (analizuojant kitus įvairius aspektus).

   Idealios būsenos (sprendimai idealios būsenos sampratos lygmenyje) labai naudingos fundamentaliems sprendimams, dėsniams, dėsningumams formuluoti.

  Žmogaus (kaip 3JL) kišimasis į ketvirtąjį JL modeliuoja visus galimus kitimo būdus realybėje, kas savo ruožtu, nors ir žmogiškai paradoksalu,  neleidžia išnaudoti visos 4JL potencijos ir  jos galimybių.                                             (2)

  Etaloniniame vyksme iš principo* net teoriškai neįmanomas ekonominis nuosmukis.                                (3)
*3KB neleidžia formuotis situacijoms, kurios išeitų už pirminės sistemos disbalanso ribų, kai pati sistema yra įprastoje nekritinėje padėtyje.

   Jame galima  lyginti sovietinės ir rinkos ekonomikų smulkias  detales, kaip gyvenamojo ploto statybos ar kitus segmentus. Galima  būtų apytikriai apskaičiuoti, kokį vien ekonominį nuostolį davė esamas  – ardyti  ir kartu statyti – būdas  ir nenuosmukio (etaloninė) dimensija.
  Galima lyginti ir stambesnius darinius, galima palyginti ir viso postsovietinio pasaulio realų ekonominį vystymąsi ir tokio segmento nenuosmukio dimensiją.

  Ir t. t.

   Jei  pirmo skyriaus 5 pavyzdyje sąveikauja trečias ir pirmas judėjimo laipsniai – trečias daro įtaką pirmajam, tai čia gaunasi tekėjimas į kalną –  trečias laipsnis įtakoja ketvirtąjį. Žmogus visgi deleguoja mažą dalį savęs –  jausmus – ir tuo pačiu sukuria naują ketvirtąjį judėjimo laipsnį. Tai turi dvilypumo, nes visgi ir pats tretysis JL nėra nutraukęs fizinių įtakų žemesniems JL. Tas dvilypumas pasireiškia ir tuo, kad įtakojantysis judėjimo laipsnis gina savo interesus, t. y. stengiasi viską niveliuoti savo poreikiams. Jis aukštesnius JL verčia ir šiek tiek degraduoti ar atsisakyti savo savasties, kol pastarieji neįgis savo kritinės masės ribos ir pirmųjų įtaka pradės mažėti.  

   Ir kodėl bendruomeninėj raidoj galimi (ir yra einama įvairiai) įvairūs kitimo būdai, kas tai progresas ar regresas? Kurioje vietoje tarp progreso ir regreso kraštutinių taškų yra realūs pasirinkimai?

  Gal čia prisimintina judėjimo laipsnių sąveika (judėjimo laipsnis –   žmogus ir judėjimo laipsnis – negyva gamta, pastatai ir t. t.), nes trečias ir pirmas judėjimo laipsniai sąveikauja įvairiai?
  Gal tai tik tarpinė stotelė į vien progresyvius sprendimus ar bent jų mokslinę analizę su tolesnėmis praktinėmis pasekmėmis?  

 Žmogus yra labiau ribotas laike, nei bendruomenė. Tai jis ir bando, turi galimybę tikslingai eksperimentuoti. Iš esmės nuo šio JL jo įtakojama aplinka  gali kisti visais būdais. Bendruomenė yra daugiau tęstinis (draskomas, saistomas savų vidinių prieštaravimų ir visų joje esančių žmonių norų derinime) darinys. Jis turi mažiau prielaidų ir poreikių daryti tikslinius eksperimentus. Tai aliuzija į kažkur minėtą visuomenės kaip buožgalvio išsivystymo lygmenį (pastarojo logika paaiškės vėliau – 53 psl.). 

    žmogaus (3JL) kartų kaitos lygmuo Gamtoje yra išreikštas gan vienareikšmiškai. Čia kitimas kartų kaitoje vyksta daugiausia  vien trečiu kitimo būdu. Pirma gimsta, užauga vaikai, tada miršta tėvai.

   Arba pirma pastatomas naujas namas, tada griaunamas senas namas.     
   Arba pirma sukuriama nauja sistema, tada ardoma sena sistema.

   Arba pirma atsiranda nauja būsena, tada suyra sena būsena.

   Sunkiai bent kol kas įsivaizduojama situacija, kada pora, norinti vaikų, eina pas chirurgus ir prašosi iš savo kūno dalių padaryti naują gyvybę, vaikelį (t. y. ardoma sena sistema ir kartu statoma nauja sistema).

   Čia lavina užgriūtų problemos: stuburo, smegenų, kraujotakos ir t. t., sudarymo užuomazgos ir įkomponavimo vieno į kitą procesas, naujos širdies, smegenų, viso žmogaus – gyvybės įpūtimo problemos ir t. t.       

 

   Ir visa tai analogiškai persidėsto ir į tą neetaloninį vyksmą ekonomikoje, kai pirma išardoma, tada to vietoje kuriama nauja sistema. Ir su to analogiškom grimasom, t. y. neypatingai racionaliais sprendimais.

 

Ir t. t.